Teisinis-etinis komentaras dėl incidento Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje

Teisinis-etinis komentaras dėl incidento Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje

Nebe pirmą kartą akušerių ginekologų bendruomenėje iškyla klausimas: kuri vertybė didesnė – vaisiaus gyvybė ar moters pasirinkimas? Ilgai trukusios diskusijos dėl gimdymo namuose rado teisinį kompromisą – mažos rizikos gimdyvės gali gimdyti namuose ir gauti kvalifikuotą akušerių pagalbą.

Diskusijos šiuo klausimu atsinaujino po įvykio Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje. Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija laikoma konfidencialia.  Konfidenciali informacija apie pacientą gali būti teikiama tik turint išankstinį aiškiai išreikštą (rašytinį) paciento sutikimą. Svarbiausi momentai: grėsmė naujagimiui, informavimas apie jo būklę iki gimimo ir po gimimo - tokie komentarai jau peržengtų konfidencialumo ribas. Sveikatos priežiūros įstaiga ar atskiri sveikatos priežiūros specialistai be paciento sutikimo negali teikti jokios konfidencialios ir asmenį identifikuojančios informacijos (informacija, kuri iki tol nebuvo paviešinta paties paciento). Taigi, trumpai pateiksime, kaip šį klausimą interpretuoja teisė ir etika.

Apžvelgiant tarptautinės teisės poziciją dėl negimusio vaisiaus teisės į gyvybę, pažymėtina tai, kad įvairios tarptautinės organizacijos garantuoja teisę į gyvybę, tačiau nedetalizuoja, ar ji yra suteikiama dar negimusiam vaisiui. Ne kartą esu gavusi klausimą: kuris Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnis yra aukščiau 2 str., kuris garantuoja teisę į gyvybę, ar 8 str., kuris saugo kiekvieno asmens teisę į privatų jo ir šeimos gyvenimą. Kaip ši dilema sprendžiama akušerių ginekologų bendruomenėje?

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 3 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens teisę į jo fizinio vientisumo gerbimą. Minėto Europos žmogaus teisių konvencijos 2 str., įtvirtinančio teisę į gyvybę, taikymo praktika rodo, kad gyvybė yra ginama nuo gimimo momento.

Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl šio klausimo tiesiogiai taip pat  nėra pasisakęs, tačiau byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas „asmeniu“, kuris tiesiogiai yra saugomas Konvencijos 2 straipsnio, ir, net jeigu negimęs vaisius turi „teisę“ į „gyvybę“, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų. Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje nėra apibrėžiamas momentas, nuo kurio gyvybė turėtų būti pradedama saugoti.

Šiame kontekste svarbu paminėti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ši Konvencija skelbia, kad vaiku yra laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų, ir kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Šios Konvencijos preambulėje pripažinta, kad vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Taigi, vaikui yra pripažinta teisinė apsauga iki gimimo, tačiau Konvencijoje paliekama lanksti ir atvira galimybė nacionaliniam įstatymų leidėjui apibrėžti, nuo kada saugoma gyvybė. Taigi negimusio vaiko teisinio statuso nustatymas priklauso valstybės, bet ne tarptautinės bendruomenės diskrecijai.

Teisinė gyvybės iki gimimo apsauga Lietuvoje nėra kompleksiškai ir tinkamai reglamentuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatydama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.) ir kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.), nedetalizuoja žmogaus sąvokos, nenustato jo pradžios sampratos, neapibrėžia teisinės apsaugos turinio bei jos apimties, suteikiamos žmogui nuo pradėjimo momento. Dėl šios priežasties svarbūs turėtų būti šį statusą reglamentuojantys specialieji teisės aktai.  Pažymėtina, kad Lietuvoje nėra teisės aktų, specialiai skirtų gyvybės iki gimimo teisiniam statusui nustatyti. Teikti įstatymų projektai nebuvo priimti.

Privalu akcentuoti, kad teisės į gyvybę pradžia – tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis bei religinis klausimas. Todėl moraliniai ir etiniai dalykai yra ne mažiau svarbūs nei teisinis reglamentavimas. Tuo labiau, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas gydytojų civilinės atsakomybės bylas, yra pasisakęs, kad Gydytojo etikos kodekso nuostatos prilygsta teisės aktų normoms. Ženevos gydytojo įžade (Pasaulinės gydytojų asociacijos generalinė asamblėja, 1948) gydytojas pasižada stengtis globoti žmogaus gyvybę nuo jos užuomazgos. Vadinasi, esant tam tikroms aplinkybėms, teisė be išlygų privalo atsižvelgti į moralės reikalavimus. Pasaulinės gydytojų asociacijos nutarimas dėl nėštumo nutraukimo gydymo tikslais (Oslo deklaracija, 1970) taip pat akcentuoja, kad svarbiausias gydytojo moralės dėsnis – dėmesys žmogaus gyvybei. Aplinkybės, kuriomis moters gyvenimo interesai patenka į konfliktą su jos dar negimusiu kūdikiu, iš tiesų šiandien akušeriams ginekologams sukelia daug problemų. Oslo deklaracijos 4 str. ištrauka:

Ne gydytojų bendrijos uždavinys – šiuo klausimu tvirtai nustatyti valstybių ar visuomenių poziciją. Gydytojų pozicija – užtarti negimusį kūdikį, apginti mūsų pacientes ir garantuoti gydytojų teises.

Gydytojo profesija yra išskirtinė ir turi kilnią misiją – saugoti žmogaus sveikatą ir gyvybę, gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki mirties (Lietuvos gydytojų etikos kodeksas, 2015). Taigi, belieka stengtis užtikrinti sąžiningą balansą tarp moters interesų ir būtinybės apsaugoti vaisių. Kaip Europos žmogaus Teisių teismas pripažįsta, aplinkybės visuomet turi būti pasveriamos atsižvelgiant į įvairius interesus, kurie dažnai yra netgi vienas kitam prieštaraujantys, atsižvelgiant į moters, motinos, tėvo teises ir laisves bei jas lyginant su negimusio vaisiaus interesais.

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant būtina užtikrinti interesų pusiausvyrą, vengti jų priešpriešos,  savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisinės valstybės negalima kurti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens ir paneigiant kitų interesus, taip pat ir teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės ir paneigiant kitų interesus. Manytina, kad šių fundamentalių Konstitucijoje įtvirtintų teisių pusiausvyros klausimu dar turėtų pasisakyti Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Lietuvos akušeriai ginekologai ir akušerės svarsto ir svarstys šį atgarsį sukėlusį įvykį, kuris papiktino ir išgąsdino visuomenę, sieks žinių ir tikslesnio veiksmų reglamentavimo panašiais atvejais.

 

LAGD prezidentė prof. Diana Ramašauskaitė

LAGD Teisės, etikos ir profesinės kompetencijos vertinimo komisijos vadovė doc. Daiva Brogienė

Visos teisės saugomos. © 2017. Lietuvos akušerių ginekologų draugija