Praeities dulkes nubraukus

Praūžus Pirmojo pasaulinio karo audrai, jauna Lietuvos valstybė 1919 m. neteko savo sostinės Vilniaus, o su juo ir Vilniaus universiteto su Medicinos fakultetu, vienintėle gydytojų rengimo įstaiga Lietuvoje. Laikinąja sostine tapo Kaunas, kuriame jokios aukštosios mokyklos iki tol nebuvo. Lietuva buvo karo ir epidemijų nuniokota, stigo maisto ir vaistų, mirtingumas buvo didesnis negu gimstamumas. Iki 1920 m. tauta ėjo išnykimo keliu. Katastrofiškai trūko gydytojų. Reikėjo skubiai išspręsti gydytojų rengimo Lietuvai problemą.

1919 metų gegužės 2 dieną aktyviausi gydytojai įkūrė Kauno medicinos draugiją ir jos iniciatyva tų pačių metų pabaigoje norintiesiems studijuoti mediciną buvo įsteigti aukštieji kursai.

Patalpų aukštieji kursai neturėjo, paskaitos buvo skaitomos įvairiose vietose. A.Mickevičiaus gatvėje, dabartinių Kauno medicinos universiteto rūmų vietoje, stovėjo mažas namelis, kuriame pradėjo kurtis aukštieji kursai. 10 metų čia veikė anatomikumas (1 pav., 2 pav.). Šio namelio vietoje 1931 m. ir buvo pastatyti dabartiniai rūmai.

Dėstyti akušeriją ir ginekologiją į aukštuosius kursus buvo pakviestas gydytojas Pranas Mažylis, tuo metu dirbęs Panevėžyje. Kartu jis buvo paskirtas ir Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriumi, ir akušerių kursų vadovu.

1922 m. vasario 16 dieną Aukštųjų kursų bazėje buvo įkurtas Kauno universitetas, kuriam 1930 metais suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

Medicinos fakulteto tarybos posėdyje 1922 m. rugsėjo 18 d. daktaras Pranas Mažylis išrenkamas docentu ir jam pavedama „akušerijos ir ginekologijos katedrą organizuoti ir valdyti" - apie tai P.Mažyliui raštu praneša Medicinos fakulteto dekanas prof. P. Avižonis.

Negailėdamas laiko ir jėgų docentas Pranas Mažylis pasinėrė į aktyvų organizacinį, pedagoginį, švietėjišką darbą, bet neapleido ir ligonių. Jis nuolat mokė studentus, jau nesnius gydytojus ir vidurinį personalą.

Visų pirma didžiulių jo pastangų dėka Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo rekonstruota ir joje įkurta moderni akušerijos ir ginekologijos klinika su ambulatorija, laboratorija, auditorija, puikiai įrengtu operaciniu bloku, bendrabučiu tarnautojams (3 pav.).

P.Mažylis gerai žinojo, kokia bloga gimdymo pagalbos būklė Lietuvoje, kiek daug moterų gimdo tik padedamos bobučių, todėl skyrė 10 nemokamų lovų ne pasiturinčioms moterims ir pats nemokamai priiminėjo ambulatorijoje neturtingas ligones.

Tuo metu Lietuvoje buvo tik apie 30 akušerių ir vos keletas gydytojų - moterų ligų specialistų. Pranas Mažylis organizavo akušerių ir medicinos seserų kursus, pats sudarinėjo jų programas, dėstė ir jiems vadovavo iki 1941 m.

Akušerija ir ginekologija universitete buvo dėstoma III, IV ir V kursuose. Trečiakursiai išklausydavo teorinį kursą - akušerinę ir ginekologinę propedeutiką, ketvirtame - patologinę akušeriją ir ginekologiją. Čia daug dėmesio buvo skiriama studentų praktiniam darbui ir budėjimams. Penktame kurse studentai atlikdavo praktikos darbus akušerijos ir ginekologijos poliklinikoje. Baigę universitetą, akušerijos ir moterų ligų specialybę gydytojai įgydavo išdirbę klinikose trejus metus. Po to jie važiuodavo į apskričių ir kitas ligonines dirbti skyrių ir ambulatorijų vedėjais. Per pirmuosius penkerius metus Lietuvai buvo paruošti 42 specialistai akušeriai-ginekologai.

Studentus mokė katedros asistetai ir klinikos gydytojai (4 pav.). Pirmoji asistentė, paskirta į Akušerijos ir ginekologijos katedrą 1922-10-04, buvo gydytoja Emilija Bliūdžiūtė, vėliau daug metų vadovavusi Kauno antriesiems miesto gimdymo namams (dabartiniai Prano Mažylio gimdymo namai). 1923 m. vyresniuoju asistentu buvo iš rinktas Juozas Ciplijauskas, buvęs rentgeno kabineto vedėju, skaitęs IV kurso studentams kursą „Radiumo ir rentgeno pritaikymas ginekologijoje". Asistentais dirbo M.Baktys, A.Šliūpaitė, Matilda Zubrienė, Juozas Mačys, Vytautas Baronas (1944-1946 m. ir 1948-1968 m. Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos katedros vedėjas), vėliau - Jonas Mikužis, Jonas Neniškis (ilgametis Lietuvos vyriausiasis akušeris ginekologas), Jonas Stankaitis (1942-1944 m. vadovavęs Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos katedrai) ir kt. Be to, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo ir ligoninės valdybos samdomi gydytojai, vadinami ordinatoriais, kurie kartu su katedros asistentais sudarė bendrą klinikos personalą.

1930 m. Pranui Mažyliui buvo sutektas ekstraordinarinio profesoriaus vardas.

Klinikos struktūra, mokymo ir gydymo metodai neatsiliko nuo geriausių Vakarų Europos klinikų. Tai buvo vienintėlė gimdymo įstaiga Lietuvoje, kur moterims buvo suteikiama kvalifikuota pagalba. Teikiant gimdymo pagalbą, buvo stengiamasi pasirinkti mažiausiai motinai ir kūdikiui pavojingą būdą, vadovaujantis prof. Prano Mažylio iškeltu tikslu - sveika moteris, gyvas kūdikis. Jo nustatyti gimdymo priežiūros taktikos principai nepasenę ir dabar. Prof. P.Mažylis buvo vienas iš kraujo perpylimo pradininkų Lietuvoje. Nuo 1926 m. komplikuotų gimdymų metu nukraujavusioms moterims Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai.

Konservatyvus ir operacinis ginekologinių ligonių gydymas buvo gerai orgnizuotas, Vakarų Europos pavyzdžiu buvo atliekama daug makštinių operacijų, įdiegta daug naujovių. Nuo 1923 m. klinikoje pradėta rentgeno terapija, nuo 1927 m. - radžio terapija.

Nepaisant klinikos laimėjimų, gimdymo pagalbos būklė Lietuvoje, prof. Mažylio žodžiais tariant, tebebuvo apverktina. Iš 70 tūkst. gimdymų kasmet mirdavo apie tūkstantis moterų. 1930 m. įvykusioje pirmoje Lietuvos konferencijoje motinoms ir vaikams apsaugoti prof. P.Mažylis į tai atkreipė ypatingą dėmesį ir kvietė visus susirūpinti motinystės globa. Taigi akušerijos ir ginekologijos darbas visų pirma buvo kreipiamas gerinti gimdymo pagalbos organizavimą.

1940 m. birželio mėn. Akušerijos ir ginekologijos katedra bei klinika įsikėlė į naująsias Universiteto klinikas Žaliakalnyje, tačiau neilgai čia išbuvo. 1941 m. birželio mėn., prasidėjus karui, prof. R.Mažylis Laikinosios vyriausybės iš pareigų buvo atleistas, o į jo vietą paskirtas buvęs šios katedros vyr. asistentas doc. Juozas Ciplijauskas. Naująsias Universiteto klinikas užėmus vokiečių kariuomenei, Akušerijos ir ginekologijos katedra bei klinika perkeltos į buvusią žydų ligoninę Senamiestyje. Sąlygos čia buvo sunkios, tačiau darbas vyko patenkinamai. 1943 m. staiga mirus doc. Juozui Ciplijauskui, katedrai ir klinikai vadovauti paskirtas buvęs katedros vyr. asistentas Jonas Mikužis.

1944 m. frontui priartėjus prie Kauno ir vokiečiams pradėjus trauktis, Akušerijos ir ginekologijos katedros ir klinikos personalas sugebėjo nuo išvežimo ir sunaikinimo išsaugoti medicinos instrumentus, aparatūrą ir biblioteką.

1944 m. bolševikams dar kartą okupavus Lietuvą, prof. P.Mažylis vėl paskiriamas Akušerijos ir ginekologijos katedros bei klinikos vedėju, o katera ir klinika grįžta į naująsias klinikas, vokiečių kariuomenės nuniokotas. Vėl prasidėjo atstatomasis darbas, materialnės bazės kūrimas, medicinos personlo rengimas ir studetų mokymas. Tuo metu katedroje dirbo tik prof. P.Mažylis ir asistentai Enrikas Tarnauskas, Jonas Neniškis, Leonas Ryškus ir Antanas Morkūnas.

Taip Vytauto Didžiojo universtete buvo padėti tvirti akušerijos ir ginekologijos pagrindai tolesnei raidai Kauno medicinos institute, į kurį 1950 m. perorganizuotas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetas.

Kiti straipsniai:

Pirmosios Kauno universiteto Akušerijos ir ginekologijos katedros asistentės

Panevėžio apskrities Akušerių ginekologų draugijos veiklos apžvalga